LHPA

Su Gintaru Beresnevičiumi (GB) šnekasi Jolanta Kryževičienė (JK)

Žodis „Paruzija“ senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tačiau „Paruzija“ G. Beresnevičiaus romane nėra tikinčiųjų laukiama diena, pripildyta šviesos ir angelų trimitų. Greičiau tai siaubo, tamsos ir nevilties triumfas. „Jeigu šita knyga perskaitoma nuo pradžios iki galo, aš tikrai garantuoju kiekvienam skaitytojui efektą. Jeigu šiaip literatūra yra įpratusi pateikti pasakojimą, tai „Paruzijos“ atveju ji suveikė kaip antibiotikas, kaip 4–5 seansai pas psichoterapeutą arba 20 pas psichoanalitiką. Žmogus be jokių pastangų perskaitęs šią knygą nori ar nenori turi pajusti tam tikrus pokyčius“, – apie savo romaną „Paruzija“ 2005 metų interviu „Kultūros savaitei“ sakė religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius.

Inga Liutkevičienė

Su filosofu Krescencijumi Stoškumi (KS) kalbasi Inga Liutkevičienė (IL) apie Lietuvos visuomenės skaudulius – savižudybes, emigraciją, moralinių ir politikos autoritetų stoką, naujųjų turtuolių sluoksnio ydas ir realų pavojų išnykti Lietuvos valstybei, nes visos prielaidos tam įvykti jau yra.

KS – „Prašyčiau atkreipti dėmesį: nuo to momento, kai pradėta sudarinėti savižudžių statistika, per 100 metų niekur pasaulyje nebuvo užregistruota tokio aukšto savižudybių skaičiaus, koks 2000-iais metais buvo užregistruotas Lietuvoje: 46,6 žmonės šimtui tūkstančių gyventojų“, – ragina prieš realybę neužmerkti akių docentas filosofas Krescencijus Stoškus.

Arvydas Jockus

Su filosofu Arvydu Šliogeriu (AŠ) kalbasi Arvydas Jockus (AJ). Dėl paranojiškos gamybos, kurios jau niekas nebegali sustabdyti, Vakarų civilizacijai liko gyvuoti du trys dešimtmečiai. „Prasidės karai, epidemijos, žmonės mirs iš bado. Baisiausia, kad tai absoliučiai neišvengiama“, – prognozuoja filosofas Arvydas Šliogeris.

AJ – Ar galima teigti, kad pasaulį ištikusią finansų krizę iš dalies lėmė pati žmogaus prigimtis, tiksliau, senos kaip pasaulis žmogiškos ydos, pavyzdžiui, godumas, noras susikurti rojų Žemėje, kurį dažnas dabarties žmogus bando įgyvendinti besaikiu vartojimu.

AŠ – Viską galų gale lemia žmogaus prigimtis. Bet šiuo atveju ne prigimtis kalta. Duosiu labai paprastą istorinį pavyzdį. Senovės Graikija nuo VIII iki II amžiaus: ar ten buvo bent viena ekonomikos krizė? Ne. Per 800 Romos egzistavimo metų nebuvo nė vienos ekonomikos ir finansų krizės. Ar Vakarų Europoje nuo X iki XIX amžiaus buvo bent viena ekonomikos krizė? Ne. Būdavo gamybos smukimas dėl karų, maro, nederliaus. Bet ekonomikos krizių nebuvo.

Eglės Samoškaitės (ES) samprotavimai kartu su filosofu Algirdu Šliogeriu (AŠ).

AŠ – Lietuvių filosofams jusliškai pasaulį regintis ir suprantantis šuo bei kikilis yra giminingesni už kompiuterį ar agresyviai pasaulį pažinti siekiančius Vakarų mąstytojus, nes didieji mūsų tautos galvotojai niekuomet nekvestionavo išorinio pasaulio ir nesistengė įrodinėti prieš akis stovinčio stalo egzistavimo – jie pasaulį suvokė jusliškai bei priešinosi dirbtiniam patyrimui bibliotekose, bažnyčiose ar laboratorijose.

ES – Taip lietuvių filosofų mąstymo būdą nusako Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Šliogeris, skaitęs paskaitą apie lietuviškojo galvojimo ypatumus. Profesorius filosofus vadina galvotojais, o pačiais iškiliausiais lietuvių galvotojais įvardija Vydūną, Stasį Šalkauskį, Antaną Maceiną, Juozą Girnių, taip pat iš dalies prie jų priskiria ir kai kuriuos rašytojus: Vincą Mykolaitį-Putiną, Bronių Radzevičių, Sigitą Gedą.

AŠ – „Nė vienam didžiam lietuvių filosofui, kiek aš žinau, nešauna mintis abejoti pavyzdžiui „išoriniu“ pasauliu – atseit jokio išorinio pasaulio nėra“, – paskaitoje kalbėjo A. Šliogeris.

ES – Pasak profesoriaus, lietuvių filosofų mąstyme tai, kas akivaizdu, yra neįrodinėjama, nors, tarkime, tiek Vakarų filosofijoje, kurią A. Šliogeris vadina kelto-germaniškąja, tiek graikų mąstyme įrodinėti Dievo, stalo ar diskurso egzistavimą yra tapę norma.

Mindaugas Nastaravičius

Filosofas Arvydas Šliogeris teigia, kad Dievas – tik žodis, už kurio niekas nestovi. Nebent – pats niekas. Su Arvydu Šliogeriu (AŠ) kalbėjosi Mindaugas Nastaravičius (MN)

MN – Profesoriau, Lietuvoje šiuo metu diskutuojama dėl abortų draudimo ir kartkartėmis išgirstame Dievo sąvoką. Abortus uždrausti siekiantys asmenys teigia, kad be žmogaus, šiuo atveju moters, pasirinkimo dar yra ir Dievo valia, kad virš moters sprendimo yra ir Dievo sprendimas. Ar pateisinami tokie argumentai?

AŠ – Jeigu katalikai turi tiesioginį ryšį su Dievu, kuris jiems praneša savo dekretus, tai tokie argumentai galimi. Aš, pavyzdžiui, taip kalbėti negaliu, nes man Dievas savo sprendimų nepraneša. Jis man nesako, kad abortus reikia drausti, kad gyvybė yra šventa. Rėmimasis mistiniais, antgamtiniais autoritetais yra tik paprasčiausia demagogija. Man regis, reikia remtis sveiku protu. Kalbant konkrečiau, tuo, ką matai. Reikia kelti klausimą, ar priėmęs konkretų sprendimą aš pakeisiu situaciją į gerąją pusę, ar ne.

Įsivaizduokime, kad bus priimtas abortus draudžiantis įstatymas. Ar abortų sumažės? Tikrai ne, bet jie bus nelegalūs, tad nemaža tikimybė, jog daug moterų bus nužudyta ar susargdinta. Kitas argumentas – dėl asocialių šeimų, gaminančių vaikus, nes tai – vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Tokiam įstatymui šios šeimos mielai pritars ir padvigubins būsimų asocialų gamybą vien todėl, kad už gerokai pabrangusį abortą sumokėti akušeriui nepajėgs, o normalūs, pasiturintys piliečiai kaip imdavosi, taip ir toliau imsis abortų, nors, žinoma, mokės penkiskart daugiau nei dabar. Kad ir ką šnekėtų kunigėliai, mokslininkai ar psichologai, dažniausiai iš asocialių šeimų atsiranda nusikaltėliai, debilai, girtuokliai, narkomanai, tinginiai ir panašaus pobūdžio padugnių fauna. Drausti abortus – tai dauginti nusikaltėlių ir alkoholikų procentą, taigi naikinti mūsų mažos tautos gyvybinius pamatus.

Trečias argumentas – pasaulyje trūksta maisto. Tai nejaučiama visko persiėdusioje Europoje ir JAV, tačiau maisto trūksta katastrofiškai. Ir jeigu nepasiduosime piktosios dvasios gundymui duoną gaminti iš akmenų, kaip kažkada buvo pasiūlyta Jėzui Kristui, aišku, kad po keliasdešimties metų išmaitinti vaikus, ne tik Afrikos, bet mūsų pačių, bus sunku. Gimdyti be saiko – tai pasmerkti mūsų vaikaičius badui ir skurdui. Jau dabar Lietuvoje ne taip mažai šeimų, ne tik asocialių, kurios nelengvai išlaiko vaikus.

Klausinėjo Jūratė Baranova

„Mano šinšila yra visu kuo daug protingesnis už žmogų. […] Bet kalba yra […] vienintelis dalykas, kuris aiškiai skiria žmogų nuo visų gyvūnų. Niekas iš jų neturi artikuliuotos kalbos. Vadinasi, ne įrankių gamyboje, kaip Karlas Marxas sako, ne kažkokiose dvasiose, o kalboje reikia ieškoti žmogaus unikalumo paslapties“, – 2005 m. pokalbyje LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ sako filosofas Arvydas Šliogeris.

Vilniaus universitete filosofiją dėstęs A. Šliogeris yra išleidęs ne vieną knygą, po kurios pasirodymo kultūros visuomenėje kildavo karštos diskusijos. „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ buvo vienas pirmųjų darbų, kuriuo profesorius apsigynė habilituoto daktaro disertaciją.

Po to buvo kiti filosofijos leidiniai: „Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai”, „Transcendencijos tyla“, vadovėliai, kuriuos, kaip teigia filosofė Jūratė Baranova, A. Šliogeris rašė iš meilės.

Ir štai 1998 metais pasirodo „Niekio vardai“ – juoda knyga visom prasmėm, tiek savo dvasia, tiek viršelio spalva, kurioje vyravo visiška tuštuma – Niekis. Ir tik po ilgalaikės tylos 2005 metais išleistas didelis dviejų tomų kūrinys „Niekis ir esmas“, kuriame skaitytojai netruks pastebėti suvoktos akimirkos vertės grožį ir didelę šviesą.

Apie šią knygą ir kitus, ne tik filosofams įdomius dalykus, kalbasi filosofijos profesoriai Jūtatė Baranova (JB) ir Arvydas Šliogeris (AŠ).