1897 metų balandžio 3 diena

Brangus kapitone Simonini,

šįryt atsibudau sunkia galva ir jausdamas burnoje keistą skonį. Teatleidžia man Dievas, absento skonį! Patikėkit, dar nebuvau perskaitęs jūsų vakarykščių užrašų. Iš kur galėjau žinoti, ką gėrėt, jei pats to negėriau? Ir iš kur dvasininkas gali žinoti, koks uždrausto, taigi, neragauto gėrimo skonis? O gal ne, man galvoje susijaukę, rašau apie skonį, kurį jaučiau burnoje atsibudęs, bet rašau tikriausiai jau perskaitęs jūsų užrašus, ir šie paveikė mano mintis. Išties, jei niekada nesu gėręs absento, kaip supratau, kad burnoje jaučiu jo skonį? Tai skonis ko nors kito, ir tik perskaitęs jūsų dienoraštį pamaniau, kad absento.

Daugiau Daugiau

1897 metų balandžio 2 diena, vėlus vakaras

Pradėjęs šį dienoraštį nė kartelio nebuvau restorane. Šįvakar turiu atsigauti, tad nutariau apsilankyti ten, kur, kad ir ką sutikčiau, visi bus tokie girti, kad jei ir pasipainiotų koks pažįstamas, manęs tikrai niekas neatpažins. Kabaretas Père Lunette  netoli, Anglų gatvėje, taip vadinamas, nes virš durų nežinia nuo kada ir nežinia kodėl kabo dideli akiniai pince nez.

Čia neprivalgysi, gal tik užkąsi sūrio, šeimininkų duodamo kone veltui, nes kelia troškulį. Todėl belieka gerti ir dainuoti – teisingiau, dainuoja vietos artistai Filis Absentas, Armandas Rėksnys ir Gastonas Trikojis. Pirmoji salė – koridorius, pusiau užgrioztas ilgo cinkuoto baro, už jo šeimininkas, šeimininkė ir jų vaikas, kuris miega nepaisydamas klientų keiksmų ir juoko. Priešais barą prie sienos pritvirtinta lenta, ir pasiėmę po stiklą klientai gali į ją atsiremti. Lentynoje už baro matyti geriausia visame Paryžiuje vidurius draskančių gėrimų kolekcija. Tačiau nuolatiniai lankytojai eina į salę gilumoje, prie dviejų stalų, kur girtuokliai miega vienas kitam ant peties. Visos sienos lankytojų apipaišytos, ir beveik visi piešiniai nepadorūs.

Daugiau Daugiau

Iš 1897 metų dienoraščio kovo 30,31 ir balandžio 1 dienos įrašų

Pasakotojui kiek įkyrėjo užrašinėti šią amebišką Simoninio ir įsibrovėlio abato giesmelę, bet, regis, būtent kovo trisdešimtąją Simoninis nuotrupomis atkuria paskutinius Sicilijos įvykius, apsunkinęs tekstą daugybe užbrauktų, užkryžiuotų, bet dar įskaitomų – ir skaitytojui nerimą keliančių – eilučių. Kovo trisdešimt pirmąją dienoraštyje atsiranda abato Dala Pikolos įrašas, tarsi atrakinantis aklinai užvertas Simoninio atminties duris, atskleidžiantis tai, ką šis žūtbūt atsisako atsiminti. Balandžio pirmąją Simoninis po neramios nakties, kurią, kaip atsimena, visą pravėmęs, vėl įsiterpia ir suirzęs puola taisyti tai, ką laiko perdėtais ir piktais abato moralizavimais. Žodžiu, Pasakotojas, galiausiai nebežinodamas, kuriuo tikėti, leidžia sau perteikti tuos įvykius taip, kaip suprato jų raidą, ir, aišku, prisiima visą atsakomybę už tokį jų atkūrimą.

Daugiau Daugiau

1897 metų kovo 29 diena

Visų tų įvykių, o juo labiau kelionės į Siciliją nuo 1860 metų birželio iki 1861 metų kovo nebūčiau atsiminęs, jei praeitą naktį krautuvėje versdamas senus popierius komodos dugne nebūčiau aptikęs į ritinį susuktų lapų, kuriuose buvo tų įvykių apmatai, matyt, surašyti, kad vėliau galėčiau savo darbdaviams Turine pateikti išsamią ataskaitą. Užrašai padriki, akivaizdu, užsirašiau tik tai, kas man atrodė svarbu, ar tai, kam norėjau  suteikti svarbos. Nežinau, ką nutylėjau.

Daugiau Daugiau

1897 metų kovo 28 diena

Pone abate,

įdomu, kad tai, kas turėjo būti dienoraštis (skirtas skaityti tik pačiam rašančiajam), virsta susirašinėjimo knyga. Todėl ir rašau jums šį laišką būdamas kone tikras, kad kurią dieną čia praeidamas jį perskaitysit.

Jūs per daug žinote apie mane. Esat pernelyg nemalonus liudytojas. Ir per daug griežtas.

Taip, pripažįstu, su savo draugais, svajojusiais tapti karbonarais, ir su Rebaudengu elgiausi ne pagal jūsų skelbiamą mokymą. Bet būkim teisingi: Rebaudengas buvo niekšas, ir gerai apsvarstęs manau, kad niekšiškai elgiausi tik su niekšais. O tie vaikinai buvo karštakošiai fanatikai, vadinasi, pasaulio atmatos, nes jie ir jų migloti principai, kuriais save kurstė, yra visų karų ir revoliucijų priežastis. Tiesa, pagaliau supratęs, kad pasaulyje fanatikų skaičiaus sumažinti nepavyks, sumaniau jų fanatizmu pasinaudoti.

Daugiau Daugiau

1897 metų kovo 27-osios naktis

Kapitone Simonini, prašau atleisti, kad įsiterpiu į jūsų dienoraštį, kurio negalėjau neperskaityti. Ne savo valia šiąnakt pabudau jūsų lovoje. Jau supratote, kad esu (ar bent manau esąs) abatas Dala Pikola.

Atsibudau svetimoje lovoje, nepažįstamame bute ir – jokių mano sutanos ar peruko pėdsakų. Tik dirbtinė barzda prie lovos. Dirbtinė barzda?

Prieš keletą dienų man jau buvo nutikę pabusti ir nesuprasti, kas esu, tačiau tuomet tai atsitiko mano namuose, o šįryt – svetimuose. Jaučiausi, lyg akys būtų patinusios ir traiškanotos. Skaudėjo liežuvį, tarsi būčiau jį įsikandęs.

Pažvelgęs pro langą supratau, kad butas yra Mobero skersgatvyje, ties Mokytojo Alberto gatvės, kurioje gyvenu, kampu.

Daugiau Daugiau

1897 metų kovo 26 diena

Mano vaikystė. Turinas… Kalva kitapus Po upės, aš balkone su mama. Paskui mamos nebeliko, tėvas verkė sėdėdamas balkone priešais kalvą, leidosi saulė, o senelis kalbėjo, kad tokia Dievo valia.

Su motina kalbėdavau prancūziškai, kaip ir kiekvienas geros kilmės pjemontietis (čia, Paryžiuje, prancūziškai kalbu taip, lyg tos kalbos būčiau išmokęs Grenoblyje, kur ji švaresnė, ne tokia, kaip paryžiečių babil  24). Nuo pat vaikystės jaučiausi labiau prancūzas nei italas, kaip nutinka visiems pjemontiečiams. Todėl prancūzai man atrodo nepakenčiami.

Daugiau Daugiau

1897 metų kovo 25 diena, auštant

Magny  užeiga… Mėgstu gerą virtuvę, o jei teisingai prisimenu, toje užeigoje Dofino Kotreskarpo gatvėje žmogus galėdavo pavalgyti mažiau kaip už dešimt frankų, ir kokybė atitiko kainą. Bet juk kasdien nevaikščiosi į Foyot.  Kažkada daugelis eidavo į Magny  iš tolo paspoksoti į garsius rašytojus, tarkim, Gotjė ar Floberą, o dar seniau ir į džiovininką lenkų pianistą, išlaikomą kelnes mūvinčios degeneratės. Vieną vakarą nuėjau pažiūrėti, bet tuoj išėjau. Menininkai nepakenčiami net iš tolo – dairosi norėdami įsitikinti, ar juos atpažinome.

Paskui „didieji“ apleido Magny  ir persikraustė į Brébant Vachette restoraną Puasonjerės bulvare, kur maistas buvo geresnis ir kainavo brangiau, bet akivaizdu, kad carmina dant panem  14 Kai Magny, sakykim, apsišvarino, prasidėjus devintajam dešimtmečiui retkarčiais į ją užsukdavau.

Daugiau Daugiau

1897 metų kovo 24 diena

Jaučiuosi kiek nejaukiai sėdęs taip rašyti, lyg apnuoginčiau savo sielą, įsakius – o, ne, dėl Dievo meilės! sakykim, patarus – Vokietijos žydui (o gal Austrijos, bet juk tai viena ir tas pats). Kas aš esu? Gal bus daugiau naudos, jei klausiu apie savo aistras, o ne apie gyvenimo faktus. Ką myliu? Neatmenu mylimų veidų. Žinau, kad mėgstu skaniai pavalgyti: vien išgirdus La Tour d’Argent  pavadinimą visą kūną nupurto drebulys. Ar tai meilė?

Ko nekenčiu? Norėčiau pasakyti – žydų, bet jei taip nuolankiai paklustu to austro (ar vokiečio) daktaro raginimams, reiškia, kad nesu prieš tuos prakeiktus žydus nusiteikęs.

Apie žydus žinau tik tiek, kiek mane išmokė senelis: jie yra par excellence  bedievių tauta, sakydavo. Jie mano, kad gėrį turi patirti šiame, o ne kitame gyvenime. Todėl ir siekia užvaldyti šį pasaulį.

Daugiau Daugiau

Praeivis, kuris tą pilką rytą (1 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

Kadangi epizodų reikia, nes jie sudaro pagrindinę istorinio pasakojimo dalį, aprašėme šimto turgaus aikštėje kariamų miestiečių egzekuciją, dviejų gyvų vienuolių sudeginimą, kometos pasirodymą – visi šie aprašymai atstoja šimtus riterių turnyrų aprašymų ir vertingi tuo, kad labiau už bet ką kita nukreipia skaitytojo dėmesį nuo pagrindinio įvykio.

Carlo Tenca, „Šunų namai“

Daugiau Daugiau